BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuo šiol kitaip.

2009-12-30 parašė Cowgirl

Kodėl? Nes jau tiesiog gana. Be abejo, galėjau ir šiek tiek greičiau tai sumąstyti, bet padarykime tai sentimentaliu seilėjimusi ir pridėkime etiketę „Bebaigiant Šiuos Metus“.

Tapti laimingu tiesiog per daug banalu. Ar įsivaizduoju save viskuo patenkintą ar ramią ar harmoningą? Ne. Prašau, negi visi turėtų būti panašūs į tave?

Kodėl man reikėtų būti tokiai primityviai ir norėti meilės-seilės? Taip, vilioja visas tas intymumas ir trauka ir magnetiškumas ir tas ir anas. Nu ir kas? Jo nėra.

Ir man jau beveik iš dalies truputį labai visiškai atsibodo jaustis kaltai, kuomet kiekvienąkart turiu kurį nors atstumti ir likti Miss Bitch. Ir nesiruošiu čia dūsaut - oi, tai tu mane tokią padarei, tai tu esi tas, kurį mylėjau ir mylėsiu. Tu priežastis, bet pasekmės jau mano akorduose. Grįžtant prie temos, kam man reikia užsikrauti tas nesąmones ir jaustis kalta, kad kažkam daužau širdis? Juk iš pat pradžių žinote, kad aš nesu normali.

Ir niekas, absoliučiai niekas niekada nemokės įvertinti kokia ypatinga aš esu. Aš esu persismelkusi ypatingumu. Ir tik aš tai suprantu, nors žino jie visi. Tik neseniai supratau, koks visgi ginklas yra grožis, manieros, kalba, flirtas, kūno judesys.

Ir nemanykit, kad čia aš “Morališkai Sužlugus”. Ne. Anaiptol. Taip - man būna liūdna, aš noriu užmerkt akis, aš noriu laiką tai pristabdyt, tai paleist beprotišku greičiu, bet aš galiu rasti patogumą skausmo diskomforte.

Taip, aš daug ko nesuprantu, į daug ką atsakyti negaliu ir, greičiausiai, negalėsiu. Tačiau tai ir yra nesusipratimų magija. Reikėjo nepažinti tavęs? O galbūt nei vieno kito?

Pikta ir kartu ironiška, jog vien rašau apie tave, apie kitus. Pasakyk, tu bent skaitai. Ir aš nepadėsiu klaustuko, nes, jei atvirai, man tikrai šiek tiek visai labai atsibodo užduoti klausimus ir negauti atsakymų. Ne, gana. Man to tiesiog nereikia.

O ką daryti, jei turi centimetru meilės daugiau? Nusipirk katę ir glostyk jos kailį. Juk santykiuose ne kitaip - vienas glosto, kitas mėgaujas. Na, būna ir tokių, kurie bėga. Bet čia jau manasis variantas.

O tu juk nemoki būti universalus - pasiversti tuo, ką kažkas nori matyti. Taip, tave supa daugybė žmonių, bet kur jie išeina, kai užgęsta spalvotos šviesos? Ir aš nesakysiu, kad būčiau likus šalia, nes tu tai labai gerai žinai.

Mano draugė sako esanti gera orakulė ir kad jūs gailėsitės ir taip toliau, ir panašiai. Bet man tai nesvarbu. Nesigailėk. Tau užteks žinoti, ką žinai. O tu žinai.

Ir, patikėk, nenoriu, kad kas nors sugrįžtų. Nuoširdžiai. Kam man antro karto, jei neturėjau pirmo. Negali prarasti, ko niekad neturėjai, ar ne taip.

Aš neklausiu, nes aš tiesiog žinau.

Tai štai kaip baigiasi mano pasakos. Nereikia kristi po kojomis niekam. Nes tas niekas užstoja tavo saulę.

Aš ilgą laiką gyvenau savo sukurtame pasaulyje. Ir, patikėkit, jis man patiko labiau. Nėra nieko, kas trukdytų sugrįžti.

Nebereikia nieko, kas galėtų bent šiek tiek sugadinti mano unikalumą. Nes nesuprasti reiškia gadinti. Bent jau teoriškai.

Ir aš nebesusimausiu. Ir man patiks Smagumų Ieškojimo Dėsnis.

Nes aš sumautai nuostabi. O nuostabūs žmonės turi išmanyti, kaip gyventi.

Kodėl? Nes tiesiog gana. Kodėl? Nes aš taip pasakiau.

Ir nestok man skersai kelio, privilegijas perimu aš.

Nuo šiol kitaip.

Rodyk draugams

Retkarčiais.

2009-09-13 parašė Cowgirl

- Sveika. Jie jau laukia?

- Taip.

Plauki per kitus žmones tarsi skubėtum į kažkokį oficialų susirinkimą. Deja. Matom jų automobilį, tačiau pačių - ne. Staiga išgirstu „Atsisuk“. Taip, čia jie. Ar man patinka dvigubi pasimatymai? Galbūt. Ar tai buvo pasimatymas? Ne. Kodėl? Nes norint paskirti pasimatymą, reikia bent jau susižavėti savo partneriu. O man viskas tėra draugystės pamatas.

Visgi situacijos scenarijus nepakeitė.

Jautimasis “sava” ir pripažinta. Gerbiama už tai, kas ir kokia esi. Beprotiškas greitis, adrenalinas ir garsi muzika. Tikriausiai niekada nepamiršiu, sakyčiau, greičiau jau skrydžio negu važiavimo,tiltu. Garsi muzika, didelis greitis ir vėjyje besiplaikstantys plaukai. Ne, taip būna ne tik filmuose.

Pakelės degalinė. Jie laukia mūsų. Viešasis tualetas. Ten pabuvojo vyras, nemokėjęs užsirakinti durų. Et, visko pasitaiko. Ten įvirtom kartu su ja. Vaikiškas juokas ir jo žvilgsnis. Blem, juokas. Toks beribis ir tikras.

Likimo ironija. Galėjom susitikti su tuo, kuris, maniau, galėtų padėti pamiršti Jį. Su pastaruoju susipažinom vos dieną prieš tai. Jie šventė draugo išleistuves, o mes (aš ir mano draugė) tiesiog buvom netoliese. Jie atvažiavo. Mes kalbėjom. Jie bučiavosi. Aš buvau apkabinta. Nepamiršiu jo noro stoti už mus visus - savo draugus. Nepamiršiu jo plono liemens ir nepamiršiu jo kvepalų kvapo, kai jis panoro apsikabinti dar kartą.

Aš visada žinau, ko noriu. Ir visada žinau kodėl. Šiuo atveju - jis padėtų užmiršti, palaidoti viską, kas buvo prieš tai. Tai, be praeities aš niekas, bet be ateities - juolab. Nes nepaleidus jo, nejudėsiu į priekį. O gyvenimas toks:judi - laimi, stovi vietoje - gero vėjo, iki.

Aš visada žinau, ko noriu. Ir beveik visada tai gaunu. Nebūsi išimtis.

O šiaip jau, tai kartais noriu užmerkti akis. Žiūriu į vieną tašką ir žinau, jog nieko nematau. Tada išsigąstu ir jaučiuos apsvaigus. Nuo visko.

Kai viskas praeina, tu atsigręži ir mąstai: taip išties buvo, bet tu pasikėlei. Ir keista, nes praverktas rytas kažkam buvo laimingas, o tau - kaip tu manai? Bet juk negalima gailėti savęs. Kam šiais laikais lengva.

Ir vis tiek.

Ar gali tiesiog retkarčiais užmerkt mano akis?

Rodyk draugams

Atsisveikink su praeitimi. 3 dalis. „Vafliai“

2009-08-24 parašė Cowgirl

Jos vardas? Neprisimenu. Net neįsivaizduoju. Vienintelis dalykas, kuris iškyla prieš akis, pagalvojus apie ją, tai vafliai. Taip, sviestiniai geltoni traškūs vafliai. Ji dulkindavosi su mano tėčiu, o kaip kompensaciją aš gaudavau pavalgyti. Desertas. Jo ar mano skanesnis?

Man buvo penkeri. Tėvai jau buvo du metai kaip išsikyrę, tačiau aš vis tiek nelabai susigaudžiau tuose tėčio paleistuvavimo ypatumuose. Man buvo lyg ir gaila mamos, bet tuo pačiu atrodė, jog taip ir turi būti.

Ji buvo šiek tiek panaši į mano mamą. Ar jis ieškojo originalo kopijos kaip ir mes visi? Nežinau. Žinau tik faktus. Ji buvo liekna, nedidukė, šviesių garbanotų laukų savininkė. Jei neklystu, turėjo ji sūnų ir dukrą. Be galo juos mylėjo ir jais rūpinosi. Besąlygiškas atsidavimas. Gal dėl to jie ilgai ir neištempė?

Jos butas buvo visai šalia mūsų/jų namo. Kambariai man nepatiko. Šaltos sienos ir bauginantis aukštis. Ir dar tas nepaaiškinamas koktus patalpų kvapas.

Ponia meilužė man stengėsi pasirodyti ypač maloni. Blogiausia, kad nuoširdžiai. Ji mylėjo žmones. Et, šiam gyvenimui per gera.

Greičiausiai po to, kai jiedu nusprendė išsiskirti, ji susižavėjo potencialiu geraširdžiu, turinčiu keletą žalingų įpročių. Ką gi, visi mes žmonės. Palauk, bus daugiau. Vėliau jis pradėjo grįžti iš pasisėdėjimų su draugais visiškai girtas, su moteriškų kvepalų likučiais ir retkarčiais jai suduoti. Profilaktiškai. Galbūt ji nė neturėjo galimybės pabėgti iš tos skylės. Nie-ka-da.

Rodyk draugams

Atsisveikink su praeitimi. 2 dalis „Girl at the station“

2009-08-24 parašė Cowgirl

Ilgą laiką ji buvo mane labiausiai sužavėjęs ir įkvėpęs asmuo. Sutikau ją viename iš Paryžiaus metro. Ji stovėjo vos keleto metrų atstumu nuo manęs, tačiau jos ideologijos kvėpavo tiesiai į mano odą. Greičiausiai ji buvo amerikietė, nes kalbėjo angliškai, tačiau ne britiškai.

Kas mane sužavėjo labiausiai? Pirma – išvaizda, antra – į šalis blaškomas savarankiškumas, apatija ir ryžtas viename. Ji buvo šviesių plaukų, kūno kalba rėkte rėkė „Aš savimi tikiu“. Lūpos buvo padažytos iššaukiančia raudona spalva, plaukai sukelti ir perrišti raudona skarele. Ne hipiškai, bet retro ir gatvės stiliaus mišiniu. Dar ji turėjo auskarą, tiksliai neprisimenu kur, tačiau ant veido. Tai pabrėžė jos imponuojamą kietą paviršių.

Raudonlūpė kalbėjo su juodaodžiu vaikinu. Žinau, kad negražu klausytis svetimų pokalbių, tačiau tai – gyvenimo hot chilli peppers, taigi viskas skambėjo maždaug taip:

- I‘m here by myself. I‘ve got no money and probably I‘ll have to spend the night at the metro station.

Juodaodis vaikinas, išsigandęs jos skleidžiamos energijos ar tiesiog dėl savo Vyriško Bailumo, tik linkčiojo galva. Užuojauta? Oh please.

Visa tai truko iki tol, kol metalinė dėžutė paskelbė stoties pavadinimą, kuris reiškė mano observacijos pabaigą.

Galbūt vėliau jis pakluso savo instinktams ir jie praleido vakarą pigiame motelyje arba dar geriau – jo namuose. O galbūt naktį ji išbuvo vienui viena ant šalto ir ne kartą apšlapinto stoties grindinio, galvodama, kad geriau jau reikėjo neieškoti tos sumautos laimės plačiuosiuose vandenynuose. Užmojo teorija – ironija? Galbūt.

Viena žinau – nuo tos dienos ji tapo mano įkvėpimas ir paskatinimas. Dingti, pabėgti. Pajausti kažkokį skonį. Rizikuoti, padegti viską ir dingti velniop. Aš neatsiprašau.

Rodyk draugams

***

2009-01-04 parašė Cowgirl

Sužlugus tiesa ir sudužus tyla.
Štai ir vėl. Čia.
Aš stoviu viena.

Tarp daugybės veidų
Aš skonį geriu
Ir saulės sparnais
Likimą veju.

Sugrįžk iš toli –
Ten, kur smėlis sustoja.
Mojuok iš peties –
Ten, kur ašaros ploja.

Sidabrinė naktis pasipuoš šiurkštumu,
O kurgi tu dingai
Su savu troškimu?

Kur vėtra pagaus,
Kur širdis neužjaus –
Ten atrasi mane.

Aš – sala,
Mintanti tavo kvapu.
Laukianti. Pamiršta.
Dar gyva.
Su geliančiu skausmu.

Ten, kur į sienas atsimuš delnai –
Žinok, ten aš.
Juk taip retai skęsta sparnai.

2009.01.03 02:18:50

Rodyk draugams

Paviršutiniškai.

2008-11-25 parašė Cowgirl

- Dabar tu manęs paklausk taip, kad atsakymas būtų Taip arba Ne.

- Ar mėgsti kiaušinienę?

- Nnnnnnnnnnnnnnnnnn. Taip.

Sugalvojau, jog sentimentai šiais laikais tik dar viena prekė parduoti. Aš - vaikščiojantis šių prekių sandėlys. Neoromantikai slėpdavosi po ironijos šydais ir jų darbai - puikūs. Visko pilno. Tik reikia įžvelgti potekstes.

Beprotiška diena. Per daug ideali. Sumaištis. Rodos, viskas netikra. Pasaka pasakoje. Bet buvo - neliečiama, tačiau gyva.

Penkių jų būrelis. Ateinu, sviedžiu kuprinę prieš pat juos. Rengiuosi. (Paltą, jei kam kilo negerų asociacijų). Kuprinė nukrinta.

- Oops.

Nukrenta dar kartą.

- Oops, I did it again.

<…> - Oh we hope so too.

Juokas. Tikras. Velnioniškai tikras. Euforija, nostalgija. Džiaugsmas. Tyras. Tiek nedaug reikia? Ne, gresia grįžimas į Žeeemę.

- Jonuk, kelinta planeta yra Žemė, jei skaičiuojame nuo Saulės?

- Paskutinė, tamsta mokytoja.

- Sėsk, du gauni. Ką tu veiki per pamokas?!

- Bet, mokytoja. Žemė - paskutinė. Pamiršta. Taip ponas likimas man sakė.

- Ir kas iš jo išaugs…

Taip, kas iš jo išaugs?

Laisva. Besitaškanti į šalis. Aš? Taip, aš. *nustebimas 100%*

- Tuoj prarasiu balsą.

- Tai gal toliau geriame arbatas?

- Aš geriu. Viskį.

*Funny*

Pasilenkimas prie ausies. „Tu - pati gražiausia“.

Kavinė. Žalia arbata ir tiramisu pyragas.

- Jie tokie.

- Skirtinga šalis - skirtinga pana.

*Juokas*. Nuleidžiu akis. Juokinga? O taip.

- Supranti, berniukas pasakė mergaitei. Berniukas pamiršo, o mergaitė prisimins visą gyvenimą.

*Juokas*. Taip, visiškai, visiškai tai nereikšmingas dalykas. Ne, baikit. Tik ne jos gyvenime.

Neoromantikai.

Vitrinų apžiūrinėjimas. Žalia, balta, geltona. Batai, auskarai, kuprinės, knygos. Mygtukas *replay*. Ir taip toliau ir panašiai.

- Net jei ir norėtumei - neįskaudintum. Įskaudini tik mylinčius.

- Nemylintiems juk nesvarbu.

Vienas žingsnis gaudo kitą. Vitrina liečia vitriną. Spalvotą.

- Taip.

O taip. Mes teisūs.

Prisimenu Jį. Pasirodo Jis. Siekiu Jo. Pats ateina Jis. Holivudas. Fui, tai - ne man. N-e m-a-n.

- Turime. Žaisti.

- Pamiršome.

Juk aš galiu. Dėdės ir tetos - nepykit. Aš išmoksiu.

Ausyse - juodai balti dryžiai televizoriaus ekrane. Garsas, pasivadinęs Ne Garsu. Keista. Ar jau kryžkelė?

Sustokime. Čia.

She belongs to heaven.

A.

Rodyk draugams

Dabar.

2008-11-23 parašė Cowgirl

When I feel down I want you above me.

O pas mane dabar žiema. Už lango. Skiria mus tik trapus stiklas. Suduš jis, tą tikrai žinau. Bet kol kas aš laiminga. Taip, tikrai taip. Aš žinau, kad žiemą būsiu ne viena. Ne, aš neįsimylėjusi ir ne - aš neketinu to padaryti. Su manimi bus manasis Holy C. Taip, aš jau priklausoma. Į rėmus netelpu. O. Statistika.

Iš pradžių man buvo sunku. Priprasti prie savęs. Nedegutas man tik ir kartojo - jog parodyčiau tikrą save. Žinai ką? O gi taip ir padarysim. Galbūt pirmą kartą savo gyvenime Tvirtai Žinau.

Juoksiuosi. Dėl jausmo, ne dėl vaizdo. Ir dėl savęs, ne dėl masės sindromo.

Jau yra scenarijus. Nors, iš tiesų - jo pradžia. Bet taip dar įdomiau, argi ne? Išmoksiu aprašyti detales. Ten.

Aš nebūsiu balerina, bet užsidėsiu purpurinį sijonėlį ir bandysiu šokti drugelių keliais ir saulės viduje ritmais. Nori prisijungti? Prisijunk, aš noriu. Dėl savęs.

Vertinsiu. Kiekvieną šypsnį. Kiekvieną paraudimą. Juk mes visi dalijamės tuo pačiu oru. Kai nebeįkvėpsiu savojo, ar paskolinsi?

Laiminga. Aš laiminga. Taip, vyksta stebuklas. Ar to tik ir reikėjo? Tvirto pagrindo, kad atsirastų dvasia? O gal žinojimo, kad esu ne viena? Ir kas, kad antrasis - ne žmogus?

Niūniuoju tą beprotišką dainą. I don’t wanna anybody else. When I think about you…

Gal galiu ir žiemoje atrasti tai, ką atrandame vasaros valandomis? Galiu atrasti ir pievą. Tai kas, kad ne žalią. O tu įsivaizduok, kad ji spalvota. Galiu atrasti ir saulę. Tai kas, kad tai tik gatvės žibintas. Galiu atrasti ir tai, ko ieškau. Tai kas, kad tai niekas visumoje.

O gal aš netgi pasiilgau? Savižudžių snaigių kieme, vėlaus vakaro su pačiu didžiausiu puodeliu kavos ir filmų su tragedijos pagrindu? Taip, taip, taip!

Ir aš vėl laiminga. Žinau - neilgai. Gyvenk dabar, sakytum? Gyvenu, nes ignoruoju Blogus Dalykus.

Taip, tai aš.

Ragana. Angelas. Melodija. Lūžis. Tuštybė. Siela. Malonumas. Kartumas. Bėgimas. Sustojimas. Juokas. Ašaros. Kryžkelė. Posūkis. Viliokė. Drovuolė. Statistika. Individualybė. Scenarijus. Pabaiga. Kava. Cukrus.

Aš.

O kas Tu? Aš žinau, kad Tu kažkur. Ar Tu man, manęs, mano?

Jack off Jill - I touch myself.mp3

Dabar.

Rodyk draugams

Tyliai uždarykite duris.

2008-11-16 parašė Cowgirl

We are so young
our lives have just begun
but already we’re considering
escape from this world.


Byra. Viskas. Bloga nuo visko. Norisi keiktis ir keiktis. Nes tik tai padeda. Kad bent turėčiau ką aprėkti. Cha, nevykėlė. Skundžiuosi? Žinai ką? Eik tu toli. Eik, ne, bėk nuo manęs. Paspausk tą velnioniškai baltą X. Prieš tai, be abejonės, paspausk -1. Manai, man rūpi? Ir gerai manai. Aišku, man rūpi, bet tai nesuteikia tau jokių privilegijų. Niekas. Tu. Nie-kas. Du skiemenys, palaidoti ties brūkšnio linija.

Pavargau nuo jūsų viso tarptautinio žodyno. Nereikia man tų oficialų žodžių, nes jie sumautai sausi. O, beje, turėtų būti labai jau reikšmingi.

Kodėl? Jei viskas jau taip labai teisinga. Mane totaliai užkniso. Visas šitas jovalas. Kiek tik galiu, griebiu. Pirštų galais. Ir vis tiek išslysta. Nesupranti apie ką aš? O manai tau reikia tai suprasti?

Sentimentai. Išmesti, išmesti ir dar kartą išmesti juos. Kuo toliau. Ir niekada nerasti. Žmonės, pilni jų turėtų būti įrašyti į mėlynąją knygą su prierašu „Naikinti“. Velniop tą vulgarumą. Taip, šlykštus jis.

Taip koktu, kad net maistas praranda skonį. Nebėra. Skonio. To ir bijojau. Nebejausti. Nors, žinau, jog taip geriau. Taip, blemba, aš viską sumautai žinau. Visažinė. Princesė ant žalio žirnio.

Visi. Visi iki vieno manęs nėra matę. Verkiančios. Pažeminantis šitas žodis. Mano pažadai sau nebeturi vertės. Niekada, niekada prie jų. Visi mato mane besišypsančią ir klausia „Kokia tavo paslaptis?“. O taip, aš labai moku džiaugtis gyvenimu. Veidmainiaujant. Linksint galvą su etiketėmis: „Net neįsivaizduoju, ką tai reiškia. Niekada nesu to patyrusi. Tai - tragedija.“

Aklieji. Esu tai patyrusi. Ne, juokinga. Daugiau už jus. Aš. Nes buvau to verta? Skrydis žemyn. Bangų lūžiai. Horizonto linijos. Ir dar. Taip, aiškinau Tau apie dugno pasiekimą. Ar bent suvoki kodėl? Aklieji.

O jie. Dabar visi su tyliais atodūsiais laukia. Paskutinio įkvėpimo. Laukia, kada gi pagaliau Ji padarys klaidą. Kada sulūš. Jūs. Net nesuprantat, kad aš Jai neleisiu taip lengvai bėgti. Aš tikiuosi, kad Ji tai jaučia. Prašau, jausk. Nes. Jie tegali konstatuoti tavo sumautą diagnozę: „Jai labai blogai. Krizė.“ Tai kodėl Jūs, brangieji, stovite su dirbtinėm minom, plius minus išgąsčio prieskoniai, ir laukiate. Ko? Galo? Nesuprantat, kad happy end’o galite ir nesulaukti?

Mano pilki žodžiai. Plaukų glostymas ir Josios bejėgiškumas. Ar galiu padėti? Noriu. Sumautai noriu. Kodėl tada rankos svyra?

Prašau, tiesiog, palik tai, kas tau nepriklauso. Ir nevaidinkim čia gelbėtojų-supermenų-Teisiųjų.

Kaip? Tapti tiesmukiško grožio savininke? Nes tai grožis.

Man būdavo Gera. Sėdėti šalia Jos ir žiūrėti, kaip elegantiškai Ji laiko cigaretę. Man būdavo Gera akimis gaudyti pilkus dūmus. Vėliau juos pamesti. Tada Ji būdavo laiminga. Neklausdavo „Kodėl“ - Ji žinodavo atsakymus. Dame aux camélias.

- Supranti, aš negalėsiu. Grįšiu į namus, o jo jau nebebus.

- Baik. Tu - pats stipriausias žmogus, kokį pažįstu. Jis jautė.

Nuleidžiu galvą, nes nežinau, ką sakau.

Nebūkite Aklieji, nes žmonėms jūsų reikia. Nebūkite diagnozių skelbėjai, nes tai - žema.

Ir pasidžiaukite, kad tai ne jūsų istorija. Išeidami tyliai uždarykite duris, gerai?

Rodyk draugams

Keep on saying It’s alright.

2008-10-30 parašė Cowgirl

Sakot - per daug dūsauju? Nesiginčysiu. Taip. Turėčiau būti laiminga. Ir esu. Yra vietos „bet“.

Išbandau kažką nauja. Tai šiek tiek patraukia. Į kurią pusę? Būtent.

Rodos, tampu tuo, kuo kažkada visai nenorėjau. Ir smerkiau. Gerai, dabar smerkiu save.

Gyvenau. Nuomonės apie mane keitėsi. Good girl gone bad? Well yeah. And I am proud of it. Am I?

Pabundu. Chaosas visgi lydi. Ką daryti? Ne, ne apie dienos planus aš čia. Jų netrūksta - tik spėk visur. O apie Jį? Apie Ją? Apie Ką?

Sukuosi kažkur ore.

Gal tu žinai, ko noriu? Arba kas esu?

Vejuosi. Laiką ar veiksmus?

Noriu skęsti? O gal išlipti nesušlapusi?

Retorika. Nepatinka? Ir eikit velniop.

- Labas.

- Labas.

- Kur eini?

- Aah. Ten.

- O mes ten. Nori kartu?

Juokas. Kryptis - tolyn.

Apkabink. Sakyk, kad viskas bus gerai. Meluok, meluok.

Ir dar. Labai graži daina. Be proto. Man.

Paklausykit. Tyliai.

K’s choice - Not an addict.

Viskas gerai. Viskas gerai. Viskas gerai.

It's alright.

Rodyk draugams

Dramblionės.

2008-10-28 parašė Cowgirl

Rašom.

Ir kai norime pamiršti. Ir kai ausyse skamba muzika. Ir kai galvoje tuščia. Ir kai galvoje pilna. Ir kada koktu.

Rašom.

Ir tada, kai sako, jog jei neturi ko pasakyti - protingiausia patylėti. Ir kai tu nepaklūsti. Ir kai rašai, nes jau nori.

Mėlynos durys. Nedidelė patalpa. Tirštas oras, iš karto hipnotizuojantys ritmai, akinančios šviesos. Visi jau įpusėję.

- Einam čia, - tempiu Ellę už rankos.

Atsistojam viduryje. Jei jau atkreipt dėmesį - tai maksimaliai. Iš pradžių keista. Na, pradėti judėti ir visa kita.

- Užsimerk, - pasakau.

Kokį pusvalandį buvo labai nežemiška. Jaučiau, jog manęs beveik nėra. Yra mano protas, bet ir tas - be funkcijų. Buvo tik muzikos skonis ir kūno linijos, skiriančios šviesą nuo tamsių siluetų.

Išėjome. Trumpam. Atsigauti. Pažiūrėti į telefoną. Iš Jo - žinių net nulis.

Grįžome. Prieina kažkokie vaikinai.

- Gražiai šokat, merginos.

- Stebėjot, ar kaip?

Pasirodo, jie - draugės pažįstami. Ratelis. Mes - jo viduryje. Jie - aukos. Nepaprastai geras jausmas yra žinoti, jog jie stebi kiekvieną tavo judesio kryptį, kievieną apsisukimą. Vienas bando su manimi pašokti. Užsimerkiu. Nejaučiu. Mėgaujuosi.

- O tu atrodai pikta.

- Aš? Ne, tiesiog.

Valiūkiškas šypsnis ir aš jau toli. Nuo jo. Tegu lydi akimis. Ne jam.

Pamatau Ellę.

- Nualpsiu.

- Nieko nejaučiu.

- Aš irgi.

- Fuck it!

Priešpaskutinė daina. Ellė su kažkuo šoka. Aš irgi. Jis - su raudonais marškinėliais. Išgėręs. Jaučiau. Šokio ekstazė. Bet. Non stop galvojimas - kas, jei jo vietoje būtų Jis. Ir tokios mintys lyg tamsūs šešėliai gaubė. Visą laiką. Raudonojo rankos ant mano klubų. Mano sumišimas. Ne.

Pabaiga. Išėjau. Ir laimėjusi. Eidama namo dar keletą kartų sukausi gatvėje. Tamsu buvo. Švarios mintys. Nepriklausoma. Nuo nieko. Pakankamai lengva, kad pakilčiau?

O dabar.

Jaučiuosi toli gražu ne lengva. Greičiau jau lyg magneto traukiama žemėn. Kaltas Jis? Kuo? Kad turi geresnį variantą? Nekenčiu. Nes manau, jog jei jau jis (keturi žodžiai iš „j“ raidės) pasirinko ją, tai ji iš ties ypatinga. Jis nesirenka lėkštų. Ir tas taip siutina. Visgi kaltas jis? Ne, čia aš per greitai ir dažnai pasiduodu.

It seems so real to me. Synthetic ecstasy.

Noras gyventi tik sutapimais? Kaip ilgai?

Are you ready? Stop acting like you are.

Man jau bloga. Kada jūs visi nustosit būti rožiniais? Ir negi niekada nenustosit žaisti savo žaidimų? O dabar mes apsimesime laimingais, užsilipdysime šypseną su Moment klijais, susišukuosime tvarkingai plaukus, pasirišime kaklaraiščius ir mašinoje dainuosime iškylų daineles.

Ir aš vis dar noriu ant stogo.

Retro.

Rodyk draugams