BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsisveikink su praeitimi. 2 dalis „Girl at the station“

Ilgą laiką ji buvo mane labiausiai sužavėjęs ir įkvėpęs asmuo. Sutikau ją viename iš Paryžiaus metro. Ji stovėjo vos keleto metrų atstumu nuo manęs, tačiau jos ideologijos kvėpavo tiesiai į mano odą. Greičiausiai ji buvo amerikietė, nes kalbėjo angliškai, tačiau ne britiškai.

Kas mane sužavėjo labiausiai? Pirma – išvaizda, antra – į šalis blaškomas savarankiškumas, apatija ir ryžtas viename. Ji buvo šviesių plaukų, kūno kalba rėkte rėkė „Aš savimi tikiu“. Lūpos buvo padažytos iššaukiančia raudona spalva, plaukai sukelti ir perrišti raudona skarele. Ne hipiškai, bet retro ir gatvės stiliaus mišiniu. Dar ji turėjo auskarą, tiksliai neprisimenu kur, tačiau ant veido. Tai pabrėžė jos imponuojamą kietą paviršių.

Raudonlūpė kalbėjo su juodaodžiu vaikinu. Žinau, kad negražu klausytis svetimų pokalbių, tačiau tai – gyvenimo hot chilli peppers, taigi viskas skambėjo maždaug taip:

- I‘m here by myself. I‘ve got no money and probably I‘ll have to spend the night at the metro station.

Juodaodis vaikinas, išsigandęs jos skleidžiamos energijos ar tiesiog dėl savo Vyriško Bailumo, tik linkčiojo galva. Užuojauta? Oh please.

Visa tai truko iki tol, kol metalinė dėžutė paskelbė stoties pavadinimą, kuris reiškė mano observacijos pabaigą.

Galbūt vėliau jis pakluso savo instinktams ir jie praleido vakarą pigiame motelyje arba dar geriau – jo namuose. O galbūt naktį ji išbuvo vienui viena ant šalto ir ne kartą apšlapinto stoties grindinio, galvodama, kad geriau jau reikėjo neieškoti tos sumautos laimės plačiuosiuose vandenynuose. Užmojo teorija – ironija? Galbūt.

Viena žinau – nuo tos dienos ji tapo mano įkvėpimas ir paskatinimas. Dingti, pabėgti. Pajausti kažkokį skonį. Rizikuoti, padegti viską ir dingti velniop. Aš neatsiprašau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą