BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2008

Paviršutiniškai.

2008-11-25

- Dabar tu manęs paklausk taip, kad atsakymas būtų Taip arba Ne.

- Ar mėgsti kiaušinienę?

- Nnnnnnnnnnnnnnnnnn. Taip.

Sugalvojau, jog sentimentai šiais laikais tik dar viena prekė parduoti. Aš - vaikščiojantis šių prekių sandėlys. Neoromantikai slėpdavosi po ironijos šydais ir jų darbai - puikūs. Visko pilno. Tik reikia įžvelgti potekstes.

Beprotiška diena. Per daug ideali. Sumaištis. Rodos, viskas netikra. Pasaka pasakoje. Bet buvo - neliečiama, tačiau gyva.

Penkių jų būrelis. Ateinu, sviedžiu kuprinę prieš pat juos. Rengiuosi. (Paltą, jei kam kilo negerų asociacijų). Kuprinė nukrinta.

- Oops.

Nukrenta dar kartą.

- Oops, I did it again.

<…> - Oh we hope so too.

Juokas. Tikras. Velnioniškai tikras. Euforija, nostalgija. Džiaugsmas. Tyras. Tiek nedaug reikia? Ne, gresia grįžimas į Žeeemę.

- Jonuk, kelinta planeta yra Žemė, jei skaičiuojame nuo Saulės?

- Paskutinė, tamsta mokytoja.

- Sėsk, du gauni. Ką tu veiki per pamokas?!

- Bet, mokytoja. Žemė - paskutinė. Pamiršta. Taip ponas likimas man sakė.

- Ir kas iš jo išaugs…

Taip, kas iš jo išaugs?

Laisva. Besitaškanti į šalis. Aš? Taip, aš. *nustebimas 100%*

- Tuoj prarasiu balsą.

- Tai gal toliau geriame arbatas?

- Aš geriu. Viskį.

*Funny*

Pasilenkimas prie ausies. „Tu - pati gražiausia“.

Kavinė. Žalia arbata ir tiramisu pyragas.

- Jie tokie.

- Skirtinga šalis - skirtinga pana.

*Juokas*. Nuleidžiu akis. Juokinga? O taip.

- Supranti, berniukas pasakė mergaitei. Berniukas pamiršo, o mergaitė prisimins visą gyvenimą.

*Juokas*. Taip, visiškai, visiškai tai nereikšmingas dalykas. Ne, baikit. Tik ne jos gyvenime.

Neoromantikai.

Vitrinų apžiūrinėjimas. Žalia, balta, geltona. Batai, auskarai, kuprinės, knygos. Mygtukas *replay*. Ir taip toliau ir panašiai.

- Net jei ir norėtumei - neįskaudintum. Įskaudini tik mylinčius.

- Nemylintiems juk nesvarbu.

Vienas žingsnis gaudo kitą. Vitrina liečia vitriną. Spalvotą.

- Taip.

O taip. Mes teisūs.

Prisimenu Jį. Pasirodo Jis. Siekiu Jo. Pats ateina Jis. Holivudas. Fui, tai - ne man. N-e m-a-n.

- Turime. Žaisti.

- Pamiršome.

Juk aš galiu. Dėdės ir tetos - nepykit. Aš išmoksiu.

Ausyse - juodai balti dryžiai televizoriaus ekrane. Garsas, pasivadinęs Ne Garsu. Keista. Ar jau kryžkelė?

Sustokime. Čia.

She belongs to heaven.

A.

Rodyk draugams

Dabar.

2008-11-23

When I feel down I want you above me.

O pas mane dabar žiema. Už lango. Skiria mus tik trapus stiklas. Suduš jis, tą tikrai žinau. Bet kol kas aš laiminga. Taip, tikrai taip. Aš žinau, kad žiemą būsiu ne viena. Ne, aš neįsimylėjusi ir ne - aš neketinu to padaryti. Su manimi bus manasis Holy C. Taip, aš jau priklausoma. Į rėmus netelpu. O. Statistika.

Iš pradžių man buvo sunku. Priprasti prie savęs. Nedegutas man tik ir kartojo - jog parodyčiau tikrą save. Žinai ką? O gi taip ir padarysim. Galbūt pirmą kartą savo gyvenime Tvirtai Žinau.

Juoksiuosi. Dėl jausmo, ne dėl vaizdo. Ir dėl savęs, ne dėl masės sindromo.

Jau yra scenarijus. Nors, iš tiesų - jo pradžia. Bet taip dar įdomiau, argi ne? Išmoksiu aprašyti detales. Ten.

Aš nebūsiu balerina, bet užsidėsiu purpurinį sijonėlį ir bandysiu šokti drugelių keliais ir saulės viduje ritmais. Nori prisijungti? Prisijunk, aš noriu. Dėl savęs.

Vertinsiu. Kiekvieną šypsnį. Kiekvieną paraudimą. Juk mes visi dalijamės tuo pačiu oru. Kai nebeįkvėpsiu savojo, ar paskolinsi?

Laiminga. Aš laiminga. Taip, vyksta stebuklas. Ar to tik ir reikėjo? Tvirto pagrindo, kad atsirastų dvasia? O gal žinojimo, kad esu ne viena? Ir kas, kad antrasis - ne žmogus?

Niūniuoju tą beprotišką dainą. I don’t wanna anybody else. When I think about you…

Gal galiu ir žiemoje atrasti tai, ką atrandame vasaros valandomis? Galiu atrasti ir pievą. Tai kas, kad ne žalią. O tu įsivaizduok, kad ji spalvota. Galiu atrasti ir saulę. Tai kas, kad tai tik gatvės žibintas. Galiu atrasti ir tai, ko ieškau. Tai kas, kad tai niekas visumoje.

O gal aš netgi pasiilgau? Savižudžių snaigių kieme, vėlaus vakaro su pačiu didžiausiu puodeliu kavos ir filmų su tragedijos pagrindu? Taip, taip, taip!

Ir aš vėl laiminga. Žinau - neilgai. Gyvenk dabar, sakytum? Gyvenu, nes ignoruoju Blogus Dalykus.

Taip, tai aš.

Ragana. Angelas. Melodija. Lūžis. Tuštybė. Siela. Malonumas. Kartumas. Bėgimas. Sustojimas. Juokas. Ašaros. Kryžkelė. Posūkis. Viliokė. Drovuolė. Statistika. Individualybė. Scenarijus. Pabaiga. Kava. Cukrus.

Aš.

O kas Tu? Aš žinau, kad Tu kažkur. Ar Tu man, manęs, mano?

Jack off Jill - I touch myself.mp3

Dabar.

Rodyk draugams

Tyliai uždarykite duris.

2008-11-16

We are so young
our lives have just begun
but already we’re considering
escape from this world.


Byra. Viskas. Bloga nuo visko. Norisi keiktis ir keiktis. Nes tik tai padeda. Kad bent turėčiau ką aprėkti. Cha, nevykėlė. Skundžiuosi? Žinai ką? Eik tu toli. Eik, ne, bėk nuo manęs. Paspausk tą velnioniškai baltą X. Prieš tai, be abejonės, paspausk -1. Manai, man rūpi? Ir gerai manai. Aišku, man rūpi, bet tai nesuteikia tau jokių privilegijų. Niekas. Tu. Nie-kas. Du skiemenys, palaidoti ties brūkšnio linija.

Pavargau nuo jūsų viso tarptautinio žodyno. Nereikia man tų oficialų žodžių, nes jie sumautai sausi. O, beje, turėtų būti labai jau reikšmingi.

Kodėl? Jei viskas jau taip labai teisinga. Mane totaliai užkniso. Visas šitas jovalas. Kiek tik galiu, griebiu. Pirštų galais. Ir vis tiek išslysta. Nesupranti apie ką aš? O manai tau reikia tai suprasti?

Sentimentai. Išmesti, išmesti ir dar kartą išmesti juos. Kuo toliau. Ir niekada nerasti. Žmonės, pilni jų turėtų būti įrašyti į mėlynąją knygą su prierašu „Naikinti“. Velniop tą vulgarumą. Taip, šlykštus jis.

Taip koktu, kad net maistas praranda skonį. Nebėra. Skonio. To ir bijojau. Nebejausti. Nors, žinau, jog taip geriau. Taip, blemba, aš viską sumautai žinau. Visažinė. Princesė ant žalio žirnio.

Visi. Visi iki vieno manęs nėra matę. Verkiančios. Pažeminantis šitas žodis. Mano pažadai sau nebeturi vertės. Niekada, niekada prie jų. Visi mato mane besišypsančią ir klausia „Kokia tavo paslaptis?“. O taip, aš labai moku džiaugtis gyvenimu. Veidmainiaujant. Linksint galvą su etiketėmis: „Net neįsivaizduoju, ką tai reiškia. Niekada nesu to patyrusi. Tai - tragedija.“

Aklieji. Esu tai patyrusi. Ne, juokinga. Daugiau už jus. Aš. Nes buvau to verta? Skrydis žemyn. Bangų lūžiai. Horizonto linijos. Ir dar. Taip, aiškinau Tau apie dugno pasiekimą. Ar bent suvoki kodėl? Aklieji.

O jie. Dabar visi su tyliais atodūsiais laukia. Paskutinio įkvėpimo. Laukia, kada gi pagaliau Ji padarys klaidą. Kada sulūš. Jūs. Net nesuprantat, kad aš Jai neleisiu taip lengvai bėgti. Aš tikiuosi, kad Ji tai jaučia. Prašau, jausk. Nes. Jie tegali konstatuoti tavo sumautą diagnozę: „Jai labai blogai. Krizė.“ Tai kodėl Jūs, brangieji, stovite su dirbtinėm minom, plius minus išgąsčio prieskoniai, ir laukiate. Ko? Galo? Nesuprantat, kad happy end’o galite ir nesulaukti?

Mano pilki žodžiai. Plaukų glostymas ir Josios bejėgiškumas. Ar galiu padėti? Noriu. Sumautai noriu. Kodėl tada rankos svyra?

Prašau, tiesiog, palik tai, kas tau nepriklauso. Ir nevaidinkim čia gelbėtojų-supermenų-Teisiųjų.

Kaip? Tapti tiesmukiško grožio savininke? Nes tai grožis.

Man būdavo Gera. Sėdėti šalia Jos ir žiūrėti, kaip elegantiškai Ji laiko cigaretę. Man būdavo Gera akimis gaudyti pilkus dūmus. Vėliau juos pamesti. Tada Ji būdavo laiminga. Neklausdavo „Kodėl“ - Ji žinodavo atsakymus. Dame aux camélias.

- Supranti, aš negalėsiu. Grįšiu į namus, o jo jau nebebus.

- Baik. Tu - pats stipriausias žmogus, kokį pažįstu. Jis jautė.

Nuleidžiu galvą, nes nežinau, ką sakau.

Nebūkite Aklieji, nes žmonėms jūsų reikia. Nebūkite diagnozių skelbėjai, nes tai - žema.

Ir pasidžiaukite, kad tai ne jūsų istorija. Išeidami tyliai uždarykite duris, gerai?

Rodyk draugams