BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2009

Atsisveikink su praeitimi. 3 dalis. „Vafliai“

2009-08-24

Jos vardas? Neprisimenu. Net neįsivaizduoju. Vienintelis dalykas, kuris iškyla prieš akis, pagalvojus apie ją, tai vafliai. Taip, sviestiniai geltoni traškūs vafliai. Ji dulkindavosi su mano tėčiu, o kaip kompensaciją aš gaudavau pavalgyti. Desertas. Jo ar mano skanesnis?

Man buvo penkeri. Tėvai jau buvo du metai kaip išsikyrę, tačiau aš vis tiek nelabai susigaudžiau tuose tėčio paleistuvavimo ypatumuose. Man buvo lyg ir gaila mamos, bet tuo pačiu atrodė, jog taip ir turi būti.

Ji buvo šiek tiek panaši į mano mamą. Ar jis ieškojo originalo kopijos kaip ir mes visi? Nežinau. Žinau tik faktus. Ji buvo liekna, nedidukė, šviesių garbanotų laukų savininkė. Jei neklystu, turėjo ji sūnų ir dukrą. Be galo juos mylėjo ir jais rūpinosi. Besąlygiškas atsidavimas. Gal dėl to jie ilgai ir neištempė?

Jos butas buvo visai šalia mūsų/jų namo. Kambariai man nepatiko. Šaltos sienos ir bauginantis aukštis. Ir dar tas nepaaiškinamas koktus patalpų kvapas.

Ponia meilužė man stengėsi pasirodyti ypač maloni. Blogiausia, kad nuoširdžiai. Ji mylėjo žmones. Et, šiam gyvenimui per gera.

Greičiausiai po to, kai jiedu nusprendė išsiskirti, ji susižavėjo potencialiu geraširdžiu, turinčiu keletą žalingų įpročių. Ką gi, visi mes žmonės. Palauk, bus daugiau. Vėliau jis pradėjo grįžti iš pasisėdėjimų su draugais visiškai girtas, su moteriškų kvepalų likučiais ir retkarčiais jai suduoti. Profilaktiškai. Galbūt ji nė neturėjo galimybės pabėgti iš tos skylės. Nie-ka-da.

Rodyk draugams

Atsisveikink su praeitimi. 2 dalis „Girl at the station“

2009-08-24

Ilgą laiką ji buvo mane labiausiai sužavėjęs ir įkvėpęs asmuo. Sutikau ją viename iš Paryžiaus metro. Ji stovėjo vos keleto metrų atstumu nuo manęs, tačiau jos ideologijos kvėpavo tiesiai į mano odą. Greičiausiai ji buvo amerikietė, nes kalbėjo angliškai, tačiau ne britiškai.

Kas mane sužavėjo labiausiai? Pirma – išvaizda, antra – į šalis blaškomas savarankiškumas, apatija ir ryžtas viename. Ji buvo šviesių plaukų, kūno kalba rėkte rėkė „Aš savimi tikiu“. Lūpos buvo padažytos iššaukiančia raudona spalva, plaukai sukelti ir perrišti raudona skarele. Ne hipiškai, bet retro ir gatvės stiliaus mišiniu. Dar ji turėjo auskarą, tiksliai neprisimenu kur, tačiau ant veido. Tai pabrėžė jos imponuojamą kietą paviršių.

Raudonlūpė kalbėjo su juodaodžiu vaikinu. Žinau, kad negražu klausytis svetimų pokalbių, tačiau tai – gyvenimo hot chilli peppers, taigi viskas skambėjo maždaug taip:

- I‘m here by myself. I‘ve got no money and probably I‘ll have to spend the night at the metro station.

Juodaodis vaikinas, išsigandęs jos skleidžiamos energijos ar tiesiog dėl savo Vyriško Bailumo, tik linkčiojo galva. Užuojauta? Oh please.

Visa tai truko iki tol, kol metalinė dėžutė paskelbė stoties pavadinimą, kuris reiškė mano observacijos pabaigą.

Galbūt vėliau jis pakluso savo instinktams ir jie praleido vakarą pigiame motelyje arba dar geriau – jo namuose. O galbūt naktį ji išbuvo vienui viena ant šalto ir ne kartą apšlapinto stoties grindinio, galvodama, kad geriau jau reikėjo neieškoti tos sumautos laimės plačiuosiuose vandenynuose. Užmojo teorija – ironija? Galbūt.

Viena žinau – nuo tos dienos ji tapo mano įkvėpimas ir paskatinimas. Dingti, pabėgti. Pajausti kažkokį skonį. Rizikuoti, padegti viską ir dingti velniop. Aš neatsiprašau.

Rodyk draugams