BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2009

Retkarčiais.

2009-09-13

- Sveika. Jie jau laukia?

- Taip.

Plauki per kitus žmones tarsi skubėtum į kažkokį oficialų susirinkimą. Deja. Matom jų automobilį, tačiau pačių - ne. Staiga išgirstu „Atsisuk“. Taip, čia jie. Ar man patinka dvigubi pasimatymai? Galbūt. Ar tai buvo pasimatymas? Ne. Kodėl? Nes norint paskirti pasimatymą, reikia bent jau susižavėti savo partneriu. O man viskas tėra draugystės pamatas.

Visgi situacijos scenarijus nepakeitė.

Jautimasis “sava” ir pripažinta. Gerbiama už tai, kas ir kokia esi. Beprotiškas greitis, adrenalinas ir garsi muzika. Tikriausiai niekada nepamiršiu, sakyčiau, greičiau jau skrydžio negu važiavimo,tiltu. Garsi muzika, didelis greitis ir vėjyje besiplaikstantys plaukai. Ne, taip būna ne tik filmuose.

Pakelės degalinė. Jie laukia mūsų. Viešasis tualetas. Ten pabuvojo vyras, nemokėjęs užsirakinti durų. Et, visko pasitaiko. Ten įvirtom kartu su ja. Vaikiškas juokas ir jo žvilgsnis. Blem, juokas. Toks beribis ir tikras.

Likimo ironija. Galėjom susitikti su tuo, kuris, maniau, galėtų padėti pamiršti Jį. Su pastaruoju susipažinom vos dieną prieš tai. Jie šventė draugo išleistuves, o mes (aš ir mano draugė) tiesiog buvom netoliese. Jie atvažiavo. Mes kalbėjom. Jie bučiavosi. Aš buvau apkabinta. Nepamiršiu jo noro stoti už mus visus - savo draugus. Nepamiršiu jo plono liemens ir nepamiršiu jo kvepalų kvapo, kai jis panoro apsikabinti dar kartą.

Aš visada žinau, ko noriu. Ir visada žinau kodėl. Šiuo atveju - jis padėtų užmiršti, palaidoti viską, kas buvo prieš tai. Tai, be praeities aš niekas, bet be ateities - juolab. Nes nepaleidus jo, nejudėsiu į priekį. O gyvenimas toks:judi - laimi, stovi vietoje - gero vėjo, iki.

Aš visada žinau, ko noriu. Ir beveik visada tai gaunu. Nebūsi išimtis.

O šiaip jau, tai kartais noriu užmerkti akis. Žiūriu į vieną tašką ir žinau, jog nieko nematau. Tada išsigąstu ir jaučiuos apsvaigus. Nuo visko.

Kai viskas praeina, tu atsigręži ir mąstai: taip išties buvo, bet tu pasikėlei. Ir keista, nes praverktas rytas kažkam buvo laimingas, o tau - kaip tu manai? Bet juk negalima gailėti savęs. Kam šiais laikais lengva.

Ir vis tiek.

Ar gali tiesiog retkarčiais užmerkt mano akis?

Rodyk draugams