BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2008

Keep on saying It’s alright.

2008-10-30

Sakot - per daug dūsauju? Nesiginčysiu. Taip. Turėčiau būti laiminga. Ir esu. Yra vietos „bet“.

Išbandau kažką nauja. Tai šiek tiek patraukia. Į kurią pusę? Būtent.

Rodos, tampu tuo, kuo kažkada visai nenorėjau. Ir smerkiau. Gerai, dabar smerkiu save.

Gyvenau. Nuomonės apie mane keitėsi. Good girl gone bad? Well yeah. And I am proud of it. Am I?

Pabundu. Chaosas visgi lydi. Ką daryti? Ne, ne apie dienos planus aš čia. Jų netrūksta - tik spėk visur. O apie Jį? Apie Ją? Apie Ką?

Sukuosi kažkur ore.

Gal tu žinai, ko noriu? Arba kas esu?

Vejuosi. Laiką ar veiksmus?

Noriu skęsti? O gal išlipti nesušlapusi?

Retorika. Nepatinka? Ir eikit velniop.

- Labas.

- Labas.

- Kur eini?

- Aah. Ten.

- O mes ten. Nori kartu?

Juokas. Kryptis - tolyn.

Apkabink. Sakyk, kad viskas bus gerai. Meluok, meluok.

Ir dar. Labai graži daina. Be proto. Man.

Paklausykit. Tyliai.

K’s choice - Not an addict.

Viskas gerai. Viskas gerai. Viskas gerai.

It's alright.

Rodyk draugams

Dramblionės.

2008-10-28

Rašom.

Ir kai norime pamiršti. Ir kai ausyse skamba muzika. Ir kai galvoje tuščia. Ir kai galvoje pilna. Ir kada koktu.

Rašom.

Ir tada, kai sako, jog jei neturi ko pasakyti - protingiausia patylėti. Ir kai tu nepaklūsti. Ir kai rašai, nes jau nori.

Mėlynos durys. Nedidelė patalpa. Tirštas oras, iš karto hipnotizuojantys ritmai, akinančios šviesos. Visi jau įpusėję.

- Einam čia, - tempiu Ellę už rankos.

Atsistojam viduryje. Jei jau atkreipt dėmesį - tai maksimaliai. Iš pradžių keista. Na, pradėti judėti ir visa kita.

- Užsimerk, - pasakau.

Kokį pusvalandį buvo labai nežemiška. Jaučiau, jog manęs beveik nėra. Yra mano protas, bet ir tas - be funkcijų. Buvo tik muzikos skonis ir kūno linijos, skiriančios šviesą nuo tamsių siluetų.

Išėjome. Trumpam. Atsigauti. Pažiūrėti į telefoną. Iš Jo - žinių net nulis.

Grįžome. Prieina kažkokie vaikinai.

- Gražiai šokat, merginos.

- Stebėjot, ar kaip?

Pasirodo, jie - draugės pažįstami. Ratelis. Mes - jo viduryje. Jie - aukos. Nepaprastai geras jausmas yra žinoti, jog jie stebi kiekvieną tavo judesio kryptį, kievieną apsisukimą. Vienas bando su manimi pašokti. Užsimerkiu. Nejaučiu. Mėgaujuosi.

- O tu atrodai pikta.

- Aš? Ne, tiesiog.

Valiūkiškas šypsnis ir aš jau toli. Nuo jo. Tegu lydi akimis. Ne jam.

Pamatau Ellę.

- Nualpsiu.

- Nieko nejaučiu.

- Aš irgi.

- Fuck it!

Priešpaskutinė daina. Ellė su kažkuo šoka. Aš irgi. Jis - su raudonais marškinėliais. Išgėręs. Jaučiau. Šokio ekstazė. Bet. Non stop galvojimas - kas, jei jo vietoje būtų Jis. Ir tokios mintys lyg tamsūs šešėliai gaubė. Visą laiką. Raudonojo rankos ant mano klubų. Mano sumišimas. Ne.

Pabaiga. Išėjau. Ir laimėjusi. Eidama namo dar keletą kartų sukausi gatvėje. Tamsu buvo. Švarios mintys. Nepriklausoma. Nuo nieko. Pakankamai lengva, kad pakilčiau?

O dabar.

Jaučiuosi toli gražu ne lengva. Greičiau jau lyg magneto traukiama žemėn. Kaltas Jis? Kuo? Kad turi geresnį variantą? Nekenčiu. Nes manau, jog jei jau jis (keturi žodžiai iš „j“ raidės) pasirinko ją, tai ji iš ties ypatinga. Jis nesirenka lėkštų. Ir tas taip siutina. Visgi kaltas jis? Ne, čia aš per greitai ir dažnai pasiduodu.

It seems so real to me. Synthetic ecstasy.

Noras gyventi tik sutapimais? Kaip ilgai?

Are you ready? Stop acting like you are.

Man jau bloga. Kada jūs visi nustosit būti rožiniais? Ir negi niekada nenustosit žaisti savo žaidimų? O dabar mes apsimesime laimingais, užsilipdysime šypseną su Moment klijais, susišukuosime tvarkingai plaukus, pasirišime kaklaraiščius ir mašinoje dainuosime iškylų daineles.

Ir aš vis dar noriu ant stogo.

Retro.

Rodyk draugams

Tikrai ne tau čia spausti.

2008-10-18

Rytas.

Vėl tas pats monotoniškas rytas. Pykčio ir šleikštulio vedama ji eis link automobilio. Spaus kumščius ir linkės jam nusilaužti koją. Vėliau gailėsis. Ne, ne jo. Savęs, nes viskas pasisuks prieš ją pačią.

Jie nekalbės. Tyla spengs jos ausyse. Įtampa tarp jų sieks viršų. Kartais. Labai retai jis prabils apie orą arba politiką. Kitas variantas - skandins jų problemose. Ji šauks arba stengsis ignoruoti.

Ji pasistengs užsimiršti, kur yra. Kiek galėdama rems kojas į grindis. Kartais ji bijos. Nugrimzti į rūko bedugnę. Kartais tikėsis kur nors atsitrenkti.

Kartais ji vos vos nepratrūks. Kartais ji nurys ašarų gumulus.

Jeigu pasitaikytų stebuklo trupinys - ji girdės muziką. Nebūtinai jos skonio, bet. Tada ji šypsosis ir jai pavyks ignoracijos procesai.

Jie sustos prie pilko pastato. Ji susirinks visus daiktus. Atsigręš. Kartais pasakys paniekos kupiną „Iki“. Kartais visai nuoširdų. Vėliau smarkiai užtrenks duris ir neatsisukdama eis link kitų durų. Tikėsis, kad jos niekas nematė išlipant iš to automobilio. Tikėsis, jog jis pagaliau paliko.

Diena.

Dvi mergaitės žaidžia lapų krūvoje.

- Kaip joms gera.

- Aš taip negalėčiau. Gal kur nors kaime, bet ne vidury miesto.

- Ne, jūs nesuprantat. Jos žaidžia ir nieko aplinkui nemato. Jos visiškai nerūpestingos. Joms nereikia. Jos mėgaujasi.

- Kažkas taip idealiai surinko tuos lapus.

- O jos ten išsimaudė.

Lyg sulėtintame filme. Lapai sukosi. Jos krito ir kėlėsi. Negirdėjau jų juoko. Bet jis buvo ir šypsojosi. Nuoširdus ir saldus.

Naktis.

Ji lyg miegojo, lyg buvo pabudusi. Tada pajautė ašarą riedančią sausu skruostu. Dar niekada, niekada ji nesijautė tokia sunki. Nepakeliamai. Net negraužiama, o suvalgyta skausmo. Tada pabudo. Tamsu. Nežinia kodėl, bet pirmiausia pagalvojo apie Jį. Bet Jo nebuvo. Ji ir nesitikėjo -  tiesiog galvojo. Ji stengėsi visiems įrodyti, jog ji to nedarė. Bet tai buvo ne visai tiesa. Ji susimąstė, jog galvojo. Apie tai. Ir ne kartą. Tada ji nuėjo pas klasės auklėtoją. Tirštas, taip pačiai sunkus kabinetas. Bet švietė saulė. Išdavikė. Lyg nerūpėtų jai, jog aš nebe čia.

Cigarette.

Rodyk draugams

Let me see you stripped.

2008-10-12

Heidy Ho.

Mėgaukitės kartu. Aš ir vėl savo bloge. Skanumėlis.

Gal kas turi pasiūlymų, kaip tinkamai pasiruošti matematikos kontroliniui? Pageidaučiau, jog mintys būtų sutelktos ties ja. Bet kurgi. Nea.

Šą. Paklausykit. Shiny Toy Guns. Stripped. Su tokia daina galiu ir pasroviui plaukti.

Penktadienis. Gimtadienis. Hm, ne mano aplinka. O žmonės. Visi labai skirtingi. Pradedant nuo fyfos berniuko, baigiant metalistu. O man kas. Aš buvau aš. Šokau. Lengvai, nemačiau nieko aplink. Man buvo gera. Man buvo gera jausti tuos virpuliukus, dar gerai žinomus kaip Let me hear you cry. Just for me.

Negėriau. Gal dėl to ir buvo keista, jog jie darė pratęsimą. Kažkur toli.

Aha. O jis. Menininkas. Groja gitara. Bet ne man. Mes tai žinojom. Jis pažadėjo: „Mes dar būtinai pašnekėsim“. Aš (tyliai) „Tu manęs net neprisiminsi“. O, aš gera orakulė.

Kiti. Ant jų kaktos parašyta, jog nori tik vieno. O taip. Ignoracija. Man to nereikia. Ta prasme to, ką jie siūlo.

Mane nustebino ir šokiravo. Galvojau, jog Jam Ji yra viskas, ko jis nori. O pasirodo. Tai buvau aš. Ne, ne viskas, ko Jis norėjo, bet tai, ko Jis ieškojo. Palaukit, čia jau man paranoja. Pasakė, o aš patikėjau. Kodėl jaučiuosi tokia kvaila mergaitė? Kodėl, kai šneku su Juo, nenoriu visko sugadinti, noriu pasirodyti ideali. Juk neturėtų man rūpėti, tiesa? Dėl mano pažado, dėl manęs. O ką aš darau?

Aš. Jau galvoju. Ir noriu Jo balso ir veido. Bet ne širdies. Žinau, jog neatiduos.

Ellė sakė, jog baigčiau. Aš jai sakiau tą patį. Bet mes negalim. Bijau, kad jau sunku bus ir besustoti. Tokia jau aš. Pasiduodanti, bet nenorinti.

Mes mąstėme. Ką pasirinktumėme, jei turėtumėme just one day. Abi pasirinkom uždraustus vaisius. Ievos sindromas?

Man patinka. Pagalvojau. Žodis Agonija. Dar man patinka vardas Ana. Ir dar Caroline. Nes tariasi ne paprastai, o Kerolain. Chi.

Aš vėl į pievas ir klonis.

Kalbėjau su Mr. Pathetic. I’ve lost nothing. And I’ve got nothing. Bet drebėjau su juo kalbėdama. Bijojau. Kada nors bus geriau. Juk žinau. Cha.

Nusivedžiau Jį į savo šalį. Juk žadėjau. Ėjom pėsčiomis.

Myliu? Ne. O noriu?

Shh.

Rodyk draugams

Šioje vietoje turėtų būti įdomus pavadinimas.

2008-10-03

Na ką gi. Penktadienis. Neplanavau šiandien sėsti prie kompiuterio totally. Gerai, sudėkime viską į lentynėles.

Šiandien buvo mokytojų diena. Padėjau organizuoti renginį. Nesiskųsiu, įsivaizduojat? Smagu buvo. Daug juoko. Keistai kažkaip, bet gerai.

Kažkurią naktį niekaip nesisekė užmigti, tad išnagrinėjau savo telefoną, o tiksliau - išsaugotus pranešimus, ir padariau tokias išvadas:

1) Aš visada tokia buvau. Jau nuo 2007 metų. Tokia, kuriai visada patiko kurti ar išgyventi savas ar nelabai problemas. Tik skyrėsi tų problemų sunkumo lygis.

2) Dažniausiai viską rašau naktį. Labiausiai nustebinęs įrašas - po knygos “Geltona siena” sukurtas prozos kūrinys - 3 valandą nakties. Nepamirškime lengvos stadijos isterijos. *happy face*

3) Supratau, kad noras rašyti nėra tiesiog laikinas laiko prastūmimas.

Jie man ne autoritetai. Na, jis tai tikrai. Pathetic asshole. Gerai, pažadėjau sau, kad to nedarysiu. Aš tikiu, kad jis susipras. Jooo, optimistų akimirkos. Cha.

Mama, we all gonna die.

Beje, žinot ką? O gi. Man patinka ruduo. Nes per daug gražus jis, kad nepastebėtum. Bet ne visada. Gražus tada, kada savo kojas sumerki į žemiškų lapų upelius. Gražus tada, kada ausyse skamba gilios melodijų versmės, o tu eini glostydama savo rudnosiuką šaliką. Gražus dar tada, kada pilkame kambario fone matai vėjo liūliuojamus medžius. Tada atrodo, jog saulė šviečia tik jiems, o tau tik suteikta teisė tuo gėrėtis. Siaubas. Man patinka ruduo. Et, tebūnie.

Aš dar kartą įsitikinau, kad permatau žmones kiauriai. Plojimai? Aš pavojinga. Chi.

Ir viską užbaigiu nuostabiais gitaros akordais. Tylos.

Sleep sleep my darling…

Rodyk draugams